2019 m. sukanka 450 metų, kai Lietuvoje veikia Jėzaus Draugija – jėzuitai. Ta proga šiemet „Dvasios papėdėje“ kas mėnesį pasakosime apie šią draugiją, jos istoriją, veiklą ir jos reikšmę Lietuvos švietimui, apie šios draugijos narius.
Religinė bendrija
Jėzaus Draugija, arba kitaip jėzuitai – tarptautinė Romos Katalikų Bažnyčios vyrų vienuolija, veikianti daugelyje pasaulio šalių. Kiekvienoje šalyje jėzuitams vadovauja vietinė provincija ir generalinio vyresniojo, esančio Romoje, skiriamas provincijolas.
Lietuvos jėzuitų provincija – oficialiai Lietuvoje įregistruota tradicinė religinė bendrija, kuri veikia pagal Jėzaus Draugijos konstitucijas ir Papildomas normas, Romos Katalikų Bažnyčios Kanonų teisės normas bei Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartis.
Ši vienuolija Lietuvoje veikia nuo 1569 m., šiemet bus minimas veiklos 450 metų jubiliejus.
Istorija
Jėzaus Draugiją 1540 m. įkūrė baskas Ignacas Lojola su keletu bendraminčių. Tai buvo naujoviškas vienuolinis ordinas, pasižymėjęs aktyvia apaštaline veikla. Jėzuitai didelį dėmesį skyrė švietimui, steigė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą. Dėl kai kurių Europos valdovų priešiško nusistatymo 1773 m. popiežius ordiną uždarė. Vėl atkurtas 1814 m.
Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Pradžioje jie veikė Vilniuje, vėliau ir kituose miestuose. Steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją – universitetą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikė ir panaikinus ordiną. 1820 m. caro valdžios buvo išvaryti. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vėl atsikūrė padedant Vokietijos jėzuitams. Sovietmečiu gyvavo pogrindyje. Oficiali veikla atgaivinta 1990 m.
1992 m. Kaune, o 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose atsikūrė Jėzaus Draugijos namai ir rezidencijos. 1999–2011 m. Šiauliuose veikė naujokynas. Šiaulių jėzuitų mokykla duris pradinių klasių mokiniams atvėrė 2016 m. rugsėjį.
Daugiau istorijos
Pažymėtina, kad 1608 m. įvykusi Jėzaus Draugijos Generalinė kongregacija įsteigė savarankišką Lietuvos provinciją, kuri apėmė Lietuvą, Gudiją, Livoniją, Prūsiją ir dalį Lenkijos. „1608 m. įsteigta savarankiška Lietuvos jėzuitų provincija turėjo daugiau kaip 200 narių. XVII a. viduryje jau buvo apie 600 jėzuitų, veikė 16 kolegijų. 1590 m. visose Lietuvos ir Lenkijos mokyklose mokėsi apie 3300 moksleivių, o 1618/1619 mokslo metais vien Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) buvo 3165 moksleiviai ir studentai. 1755 m. Lietuvos provincijoje buvo 1114 jėzuitų, kurie darbavosi 21 kolegijoje, 7 rezidencijose ir 60 misijų namų“[1].
1756 m. didžiulė Lietuvos jėzuitų provincija buvo padalyta į dvi – Mazovijos ir Lietuvos – provincijas. Tai buvo draugijos klestėjimo metas, trukęs iki 1773 m., kada ordino veikla kuriam laikui buvo sustabdyta, tačiau Latgaloje (Daugpilyje ir kitur) bei trijose rytinėse tuometinės Lietuvos vaivadijose – Vitebsko, Polocko ir Mstislavlio – išliko nedidelė Draugijos šakelė. „Toji šakelė savotiškai klestėjo. Jai buvo likę 4 kolegijos, 12 namų, 2 rezidencijos ir per pusantro šimto narių. Vėliau Polocke atidarytas ir naujokynas naujiems nariams išsiugdyti. Galima pridėti, kad iš penkių jėzuitams ten vadovavusių vyresniųjų trys buvo lietuviai“[2].
1814 m. Jėzaus Draugijos veikla pasaulyje buvo atnaujinta, tačiau likviduotose institucijose Lietuvoje jėzuitai veiklos nebeatnaujino, o 1820 m. caro valdžia ištrėmė jėzuitus iš visos Rusijos valdomos teritorijos.
Draugija Lietuvoje (Kaune) buvo atgaivinta XX a. trečiajame dešimtmetyje kun. Benedikto Andruškos, SJ, pastangomis. Susižavėjęs jėzuitų idėjomis, veikla ir vertybėmis jis slapta perėjo Rusijos–Austrijos sieną ir Galicijoje įstojo į jėzuitų naujokyną. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. 1920 m. parašė laišką jėzuitų generolui Romoje, išdėstydamas situaciją Lietuvoje ir poreikį atkurti čia Jėzaus Draugiją. „Atkūrimo darbams buvo paskirtas vokietis jėzuitas Johannas Kippas. 1923 m. atvykęs į Lietuvą, itin greitai ir gerai išmoko lietuvių kalbą. <...> Po dešimties metų t. J. Kippas priėmė ir Lietuvos pilietybę“[3].
1924 m. jėzuitai Kaune atidarė gimnaziją, kuri labai sparčiai augo ir jau 1925 m. iškilo poreikis pristatyti du papildomus gimnazijos pastato aukštus. Prieš Lietuvos okupaciją 1940 m. gimnazijoje mokėsi 472 mokiniai.
Sparčiai gausėjo ir jėzuitų gretos: 1923 m. juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o 1940 m. Lietuvoje jau buvo 97 nariai. Savo veiklą jėzuitai plėtojo įkurdami namus ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią Šiauliuose bei įsigydami Pagryžuvio dvarą savo naujokynui. 1930 m. buvo įkurta Lietuvos jėzuitų viceprovincija, o 1936 m. – provincija. 1939 m. Lietuvos jėzuitų provincijai buvo priskirti po Pirmojo pasaulinio karo atkurti Vilniaus jėzuitų namai su Šv. Kazimiero bažnyčia, kur iki tol gyveno ir dirbo Didžiosios Lenkijos provincijos jėzuitai.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, vienuolynų nekilnojamasis turtas imtas nacionalizuoti, konfesinės mokyklos uždarytos, o vienuoliams uždrausta dirbti švietimo įstaigose. „Rugpjūčio 5 d. Ministrų Tarybos nutarimu vienuolynų, parapijų ir įvairių bažnytinių įstaigų bei organizacijų turima žemė privalėjo būti perduota į Valstybinį žemės fondą. Be to, 1940 m. rudenį – 1941 m. pavasarį buvo nacionalizuotas visas kitas vienuolynų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas“[4].
Vokiečių okupacijos metais jėzuitų veikla buvo atgaivinta, tačiau 1944 m. prasidėjo antroji sovietų okupacija. „1949 m. sovietinė valdžia vienuolijos veiklą uždraudė. Jėzuitai pasklido po parapijas, vadovavo rekolekcijoms, dalyvavo pogrindžio veikloje, rengė ir platino „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Užsienyje apsigyvenę jėzuitai savo namus įkūrė Čikagoje; aktyviai dirbo sielovadoje, leido knygas, žurnalus. Vienas kitas jų leisto žurnalo „Laiškai lietuviams“ numeris pasiekdavo ir mūsų okupuotą tėvynę“[5]. Mėnesinis žurnalas „Laiškai lietuviams“ buvo leidžiamas 1950–2000 metais. Nuo 2001 m. Lietuvoje du kartus per metus išeina žurnalas „Laiškai bičiuliams“. Žurnalas leidžiamas 1500 egz. tiražu Lietuvos skaitytojams ir tokiu pat tiražu platinimui JAV.
Nuo 1931 m. jėzuitai nuolat dirbo tarp lietuvių emigrantų JAV ir kitose šalyse. Jie lankė parapijas ir talkino lietuvių išeivijos sielovadai. 1948 m. įkūrę savo namus Čikagoje, vėliau čia įsteigė ir pastatė Jaunimo centrą, kuriame būrėsi daug lietuviškų organizacijų, vykdžiusių įvairaus pobūdžio veiklą. Nuo 1989 m. iki mūsų dienų lietuviai jėzuitai apaštalauja Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte, Čikagos priemiestyje. Nuo 1979 iki 2014 m. jie vadovavo parapijai Klivlende.
Šiomis dienomis jėzuitai lanko lietuvių centrus, kaip kapelionai dirba įvairiose stovyklose, studijuodami JAV patarnauja tenykščiams lietuviams bei naujiesiems imigrantams iš Lietuvos.
Išeivijoje lietuvių jėzuitų veikla neapsiribojo tik JAV. Jie dirbo su Australijos lietuviais ir latviais, veikė Kanadoje (vadovavo Aušros Vartų parapijai), darbavosi Pietų Amerikoje (Urugvajus, Brazilija) ir Europoje.
1990 m. vasario 15 d. Lietuvos jėzuitų provincija buvo atkurta. Tėvai ir broliai jėzuitai Vilniuje įsikūrė prie Šv. Kazimiero, Kaune – prie Šv. Pranciškaus Ksavero, Šiauliuose – prie Šv. Ignaco bažnyčių“[6].
Be to, jėzuitai į Lietuvą pirmieji atnešė teatro kultūrą: 1570 m. Vilniaus kolegijos atidarymo proga suvaidintas pirmasis spektaklis Lietuvos istorijoje („Herkulis“). XVIII a. viduryje iš jėzuitų teatro dramos vaidinimų pirmą kartą išsiskyrė ir savarankiški baleto pastatymai. Prie jėzuitų kolegijų (mokyklų) steigtos muzikantų bursos (bendrabučiai) tapo pirmuoju muzikos mokyklų tinklu Lietuvos istorijoje. Labai didelė senųjų Lietuvos knygų paveldo dalis kitados priklausė įvairioms Lietuvos jėzuitų bibliotekoms; Vilniaus jėzuitų universiteto biblioteka buvo didžiausia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Prie Vilniaus universiteto veikė ir pati svarbiausia LDK spaustuvė, gyvavusi nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. Joje buvo spausdinamos knygos lenkų, lotynų, lietuvių ir kitomis kalbomis. Prie kelių jėzuitų kolegijų veikė ir vaistinės, sudariusios pirmąjį vaistinių tinklą Lietuvos istorijoje.
Jėzuitų palikimas reikšmingas ir architektūros istorijoje: Vilniaus Šv. Kazimiero ir Šv. Rapolo bei Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios yra svarbūs baroko mūrinės sakralinės architektūros pavyzdžiai, o Lauksodžio Šv. Aloyzo Gonzagos bažnyčia – retas ir vertingas medinės baroko architektūros kūrinys. Vilniaus Šv. Jono bažnyčios Dievo Kūno koplyčia ir Vilniaus universiteto observatorijos Baltoji salė jėzuitų dėka tapo pirmaisiais Lietuvoje klasicizmo architektūros pavyzdžiais. Retais renesanso ir manierizmo paminklais laikytini Vilniaus universiteto ir buvusio Vilniaus jėzuitų naujokyno (dabar – Lietuvos technikos biblioteka) kiemų fasadai su arkadomis. Jėzuitų reikšmę Lietuvos meno, kultūros ir mokslo istorijai gerai liudija faktas, jog būtent senojo Vilniaus jėzuitų universiteto pastatų komplekso maketas pasirinktas reprezentuoti Lietuvą mini Europos parke Briuselyje.
Dabartis
Šiandien jėzuitai susitelkia misijai tarnauti tikėjimui ir skleisti teisingumą, palaikyti ir plėtoti dialogą su įvairiomis kultūromis bei religijomis. Lietuvos jėzuitai prisideda prie jaunimo ugdymo, saugo ir puoselėja Lietuvos kultūros paveldą. Pagrindinė misija – sielovada ir dvasinė parama šiuolaikiniame pasaulyje savęs ieškančiam žmogui.
Jėzuitai, kaip Kristaus bendradarbiai, šalia kitų svarbių užduočių taip pat kviečiami užmegzti santykius su įvairiais žmonėmis. Jėzaus Draugija, kaip ir kitos tradicinės religinės bendrijos, susiduria su šiuolaikinės civilizacijos iššūkiais. Naujasis pasaulis pasižymi itin sparčia informacijos sklaida ir nenutrūkstančia komunikacija, kurią užtikrina skaitmeninių technologijų progreso proveržis, įvykęs praktiškai vienos žmonių kartos gyvenimo laikotarpiu. Globalios rinkos susiformavimas ir nuolatinė kova už dominavimą joje, tarptautiniai konfliktai ir jų fone vis labiau išryškėjantis žmogaus būties trapumas, individo vienišumas ir saugumo stoka reikalauja didesnių visuotinių pastangų, siekiant solidariai kurti žmonijos ateitį.
Atsiliepdami į šiandienos iššūkius, Lietuvos jėzuitai kartu su visa tarptautine Jėzaus Draugijos bendruomene siekia aktyvinti savo dalyvavimą visuomenės gyvenime. Ne tik sielovados pastangomis, bet ir noru stiprinti konkretų indėlį į praktinių visuomenės problemų sprendimą.
Įvairiuose kraštuose jėzuitus galite sutikti parapijose, mokyklose ir universitetuose, visuomenės informavimo priemonėse. Jie skelbia Kristų misijų kraštuose, vadovauja rekolekcijų namams, padeda pabėgėliams, gilinasi į mokslinius tyrimus, dirba leidyklose… Jėzuitams rūpi dialogas su kitomis religijomis ir kultūromis, su visais nuoširdžiai ieškančiais tiesos.
Šiandien 120 pasaulio šalių darbuojasi apie 17 tūkst. Jėzuitų, 35 iš jų – Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijoje.
Viso pasaulio jėzuitams vadovauja iki gyvos galvos renkamas generolas (generalinis vyresnysis). Šiuo metu Jėzaus Draugijos generolas yra t. Arturo Sosa iš Venesuelos. Jam talkina asistentai, atsakingi už atskirus pasaulio kraštus ar veiklos pobūdį, pvz., švietimo įstaigas, žiniasklaidos priemones ir kt. Generolas su talkininkais gyvena ir dirba Romoje.
Generolą renka ir svarbiausius, visą Draugiją liečiančius klausimus sprendžia Generalinė kongregacija, į kurią suvažiuoja visi provincijolai ir provincijų rinkti delegatai. Tai aukščiausias Draugijos valdymo organas. Per visą Draugijos istoriją yra įvykusios 36 Generalinės kongregacijos.
Provincijos ir asistencijos
Jėzaus Draugija suskirstyta į beveik 90 provincijų. Pagal geografinę padėtį ar bendrą kalbą provincijos grupuojasi į 11 asistencijų. Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija kartu su Austrija, Šveicarija, Vengrija, Olandija ir dviem Vokietijos provincijomis priklauso Vidurio Europos asistencijai.
Provincijolus, jų patarėjus ir kai kuriuos namų vyresniuosius skiria generolas. Draugijos valdymo taisyklės reikalauja, kad provincijolas maždaug kas mėnesį tartųsi su keturiais ar penkiais patarėjais, vadinamais provincijos konsultoriais. Kas ketverius metus vyksta provincijų kongregacijos, kurios sprendžia, ar reikėtų sušaukti Generalinę kongregaciją.
Jėzuitai gyvena bendruomenėje, kuriai vadovauja vyresnysis. Nors kiekvienas gali turėti individualią veiklos sritį, bet siekiama, kad visa bendruomenė būtų apaštališka, t. y. visus vienytų ir bendra apaštalinė dvasia bei uolumas. Tokiu būdu net ir toli vienas nuo kito gyvenantys jėzuitai jaučiasi esą vienos šeimos nariai. Gyvenantys vienoje bendruomenėje kartu aptaria savo darbus, veiklą, ateities planus.
Kasdienė asmeninė vidinė malda – tai visus dienos darbus gaivinantis šaltinis. Ignacas nenurodė melstis ilgai. Jis skatino savo bendraminčius, kad širdyje jie būtų susikaupę ir stengtųsi susitvardyti bet kokiomis sąlygomis, nes tvirtai tikėjo, kad tai padeda vienytis su Dievu, todėl labai vertino sąžinės tyrimą – gyvenimo peržvalgą, stengiantis kasdienybėje pastebėti Dievo veikimą bei savo atsiliepimą į jį.
Trumpa bendruomenės malda ir centrinis dienos momentas – Eucharistijos šventimas – leidžia jėzuitams jausti vienybę tarpusavyje ir su visa Bažnyčia, o drauge praleidžiamas poilsio laikas ugdo šiltus tarpusavio santykius.
Kaip ir kiti vienuoliai, jėzuitai duoda skaistumo, neturto ir klusnumo įžadus. Nekurdami šeimos dėl dangaus karalystės, jie laisvi gyventi dėl kitų. Nesivaikydami pelno ir patogumų gali eiti pas visus, taip pat ir vargingiausius. Ypač pabrėžiamas jėzuitų vienuolinis klusnumas. Iš tiesų, jei bendruomenė nori veiksmingai darbuotis, turi būti darna ir vienybė. Atsižvelgdamas į kiekvieno sugebėjimus, pasirengimą ir esamus poreikius, vyresnysis skiria jam veiklos sritį. Taip išvengiama subjektyvumo ir siauro individualizmo pavojaus, o klusnumas tampa veiksmingu apaštalavimo įrankiu.
Jėzuitai duoda dar ir ketvirtąjį įžadą. Esmines Jėzaus Draugijos ypatybes apibūdinančiame dokumente rašoma, kad jėzuitai „šalia įprastinių trijų įžadų dar įsipareigoja ypatingu įžadu vykdyti tai, ką dabartinis ar būsimas Romos popiežius įsakytų dėl sielų pažangos ir tikėjimo skleidimo. Mes būsime įpareigoti tuoj pat keliauti, be jokių aiškinimųsi ar išsisukinėjimo, kiek nuo mūsų priklauso, į bet kurią vietą, į kurią jis nuspręstų mus siųsti“. Jėzuitas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, jis vyksta ir gyvena ten, kur skiria vyresnieji, kur jis bus naudingesnis Bažnyčiai, tad jėzuitas – misijos žmogus, tęsiantis Jėzaus pasiuntinybę: „Kaip mane siuntė Tėvais, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 19).
Parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
