Gražina VERŠINSKIENĖ
Trys pramuštgalviai vaikinai: žemaičiai iš Pikelių Laurynas Graikšas ir Albertas Inta bei ukmergiškis Minvydas Baranauskas, pasidavė avantiūrai ir Lauryno išpuoselėta 33-mete „Lada“ (ją iš tolimo giminaičio įsigijo prieš penkerius metus) spalio 1 d. leidosi į kelionę per Europą iki piečiausio jos taško Gibraltaro. „Laurynas – nuotykių ir nepamirštamų akimirkų žmogus, nebijantis iššūkių, senos technikos mėgėjas. Jis kelionės raitelis, mechanikas ir geros nuotaikos ambasadorius. Albertas – nutrūktgalvio ir Alberto Einšteino mišinys, vienas iš tų, kuris turi savo nuomonę. ,,Žemaits kap tor būt!“ Jis kelionės raitelis Nr. 2, navigatorius bei vertėjas. Minvydas – mitų griovėjas, mėsainių kepėjas, jo gyvenimo moto – ,,Mesk kelią dėl takelio“. Minvydas – atsidavęs šeimos žmogus. Jis kelionėje atsakingas už skanų maistą, kitaip tariant, Minka – kelionės šefas“, – taip savo bendražygius pristatė kelionės iniciatorius Laurynas.
„Būdas žemaičių“ pakalbino žemiečius Lauryną ir Albertą, kurie įveikę daugiau kaip 9 500 km į gimtinę grįžo spalio 18 dieną.
– Manau, neįsižeisite, jei jūsų kelionę pavadinsiu beprotiškai rizikinga. Kaip kilo ši idėja?
Laurynas: Pernai su draugais važiavau „žiguliuku“ iki Talino, kai kelionė gerai pavyko, garsiai pasvajojau, kaip norėčiau kur nors toliau nuvažiuoti su šia mašina. Manau, gal iki Ispanijos, kur gyvena mano krikšto tėvas. Aplankyčiau jį ir pasiekčiau piečiausią žemyninės Europos tašką – Gibraltarą. Garsiai besvajodamas ieškojau draugų, o tokių pramuštgalvių nedaug – vienas iš jų Albertas, kuris sutiko su šia avantiūra, prisijungė ir Minvydas, o tada pradėjome ruoštis kelionei.
– Judu jungia meilė, aistra senai technikai. O kaip trečiasis ekipažo narys prisijungė?
Laurynas: Minvydas – senas mano bičiulis, kartu dirbame renginiuose. Jis didžėjus, aš vedėjas. Taigi, visi trys šokom į vieną valtį ir ja išplaukėme.
– Papasakokite apie save: kur gimėte, augote, kokius mokslus krimtote ir kur dirbate.
Laurynas: Mes esame bičiuliai nuo mažų dienų, draugystė prasidėjo dar iki darželio. Jungia interesai, gyvenimo vertybės, vieningas gyvenimo moto. Mums su Albertu labai sutapo auros (juokiasi), randame bendrą kalbą įvairiose gyvenimo situacijose.
Albertas: Gimiau Klaipėdoje, bet gal 2 metukų buvau, kai atsikėlėme į Pikelius, ten ir užaugau. Net neatsimenu kitos gimtinės. Susipažinome su Laurynu, jo a. a. seneliai buvo mūsų kaimynai, ten žaisdavome. Taip ir prilipome vienas prie kito.
Laurynas: O aš tai pašėlęs buvau. Patikdavo išsitepti, daug laiko praleisti gryname ore. Atsimenu, turėjome kompiuterį, bet vyresnysis brolis prie jo neprileisdavo žaisti, tai ir netapo įdomia veikla, bet patiko dviračiai, aktyvus laisvalaikis, nuo vaikystės gal ir išliko tas krapštymasis prie technikos, pradžioje gal dviračiai, paskui motociklai, automobiliai. Nuo vaikystės žavėjausi senomis, blizgančiomis mašinomis. Tėtis ragauja duonos užsienyje, o mama dirba ligoninėje.
Albertas: Mano tėvas irgi daug metų užsienyje dirba, o mama anksčiau buvo paštininkė, paštą uždarius, dabar namuose.
Laurynas: Dabar gyvenu Vilniuje, baigiu teatro ir kino pedagogikos studijas bei dirbu vienoje Vilniaus progimnazijų – dėstau teatrą – gyvenu ir džiaugiuosi gyvenimu. Užaugęs (juokiasi) gal būsiu teatro mokytojas, šiaip norėčiau būti visuomenės veikėjas, pasvajoju tapti viešu žmogumi, suktis pramogų versle. Aišku, yra tas gimtinės šauksmas, nors retai begrįžtu čia... Galbūt kada grįšiu į savo miestą.
Albertas: Aš visiškai kitaip. Dirbu fizinį darbą, statau pastolius, tenka su įmone važinėti ir į komandiruotes užsienyje, šiuo metu dirbu Vilniuje.
– Esate pusiau emigrantų vaikai. Kaip sūnums augti be tėvo? O jūs turėdami šeimą norėtumėte taip gyventi?
Albertas: Aišku, yra trūkumas, ypač mamai, kai trūko vyriškos rankos prie ūkio.
Laurynas: Mūsų tėvai grįžta dažnokai, bet ar to pakanka ar užpildo? Manau, kad ne... Ne, aš nenorėčiau – bandyčiau, nors ir paprasčiau, bet kad šeima būtų kartu. Gink, Dieve, nesmerkiu tėvo, kad pasirinko tokį kelią, galbūt buvo tokios sąlygos, gal, jei tėvas nebūtų važiavęs, aš čia nesėdėčiau ir nekalbėčiau. Gal negalėčiau įgyvendinti savo svajonių, už tai pirmiausia ir dėkingas tėvams.
– Pikeliai užkampis, Latvijos siena netoli, o rajono centras tolokai. Kaip pavyko užaugti gerais, žingeidžiais žmonėmis, kuriais tėvai gali didžiuotis?
Albertas: Nuo mažens tėvai taip auklėjo, turėjom gerą auklėtoją, gerus draugus – taip viskas sukrito. Visi norėjom kažko pasiekti, kitaip žiūrėjom į dorybes.
Laurynas: Supo tas alkoholis ir tie vadinamieji piktieji kaimiečiai, kurių tikslas buvo tik išgerti. Gal pavyzdžiai mus įkvėpė, kaip minėjo Albertas, mūsų auklėtoja nuo 5 klasės istorikė Valerija Mažonienė – viena iš tokių. Prisimenu, kaip mes nenorėdavome, kai mus tempdavo, kažkur veždavo, tada mums atrodė, kad mokytoja tokia negera. Inkšdavome kaip pikčiurnos, bet paskui atėjo toks metas, kad patys visko norėjome. Liko dalis tų, kurie kaip inkštė, taip ir tebeinkščia, o mus, jaunus žmones, sudomino, atsivėrė vartai, kad tu nori dar ir dar...
Albertas: Pikeliuose baigėme 10 klasių, o 11 ir 12 kl. mokėmės Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje. Pikelių mokyklos bendruomenė buvo mažesnė, šilta, kaip ir visur, buvo visokių, bet mes turėjome savo draugų ratą.
Laurynas: Sakyčiau, turėjome savo nuomonę. Visi žinome, kad ta Pikelių mokykla neišgyvena, todėl veža mokinius iš kitur, tai būdavo, kad įvairių mažeikiškių atvažiuoja. Mūsų toks mažas būrelis, o jų didžiulis, bet mes turėjome savo savitumą.
Albertas: Gynėme savo įsitikinimus, mokyklą. Dabar mums abiem po 23 m., gal jau nepagesime.
Laurynas: (juokiasi) esame dar paaugliukai. Jau gal charakteris nepasikeis, nebent kokia moteris pasipainios...
– Tai, kaip jums su tomis moterimis sekasi?
Albertas: Man labai pasisekė, turiu draugę Godą iš Varnių, kuri palaiko mano idėjas ir su motociklu kartu esame keliavę, ateityje pati svajoja vairuoti motociklą. Susibėgo dūnininkų keliai.
Laurynas: Goda irgi labai norėjo važiuoti su mumis, bet mes užprotestavome – važiuojam vyriška kompanija į vyrišką kelionę. Aš turėjau ilgametę draugę, bet keliai išsiskyrė, o dabar vis savęs ieškau. Gal pasiseks...
– Susipažinome su jumis, tai grįžkime prie jūsų avantiūros. Žygis tolimas, ar nebuvo šokas jūsų tėvams, šeimai, artimiesiems, kai sužinojo apie šį rizikingą žygį?
Albertas: Mergina, kaip minėjau, mus palaikė, tėvai nepatikėjo. Kiti irgi sakė – nenusišnekėkit, nesvaikit.
Laurynas: Niekas rimtai net nežiūrėjo. Dažnai dar paauglystėje garsiai pasvajodavome apie žygius – štai šešiolikmečiai norėjome nuo Pikelių iki Molėtų observatorijos važiuoti su dviratukais. Nepavyko, tėveliai neišleido, bet mes veržėmės, norėjome kažkur važiuoti – ir vis dėlto važiavom dviračiais. Net neprisimename, kaip radome skelbimą, kad Telšių atviro centro jaunimas važiuoja dviračiais į pajūrį – ten oficialu, su mokytojais, su palyda.
Albertas: Todėl mus išleido... Buvo didelis nuotykis, miegojome Nidoje po atviru dangumi, vadovai mus žadino su kankorėžiais.
Laurynas: Todėl ir dėl šios kelionės mumis niekas netikėjo. Idėja kilo prieš metus, o viską dėliotis pradėjome prieš pusmetį.
Albertas: Patikėjo tada, kai atsidarėme feisbuko puslapį, kuriame pateikėme informaciją. Tada buvo tokia reakcija – ar jūs rimtai? Suprato, kad mes tikrai važiuojame.
Laurynas: Nebebuvo, kur trauktis. Jei atvirai, prieš pat išvažiuojant mums buvo toks jauduliukas, ar tai tikrai įmanoma, įsijungė nepasitikėjimas, gal tas aplinkinių spaudimas, bet vėl... žemaitiškas užsispyrimas – mes jums parodysime, kad galima. Nugalėjo noras patirti nuotykį, keliauti. Bendraamžiai galbūt net pavydokai pasižiūrėjo į tą avantiūrą.
Albertas: Iš pradžių kaip ir juokėsi, bet vėliau patys norėjo tai patirti. O mes turėjome labai preliminarų maršrutą, tiesiog atsikeldavome ir nuspręsdavome, kur važiuoti.
– Startavote su šūkiu – „Iki Afrikos nepakėlus kapoto“. Praktiškai tai neįmanoma, kaip kilo mintis taip įvardinti savo avantiūrą?
Laurynas: Ieškojom to pavadinimo, vieni vadina ekspedicija, o mums svarbiausia pati kelionė – mes, jaunimas, važiuojam su sena mašina... Tokia nutrūktgalviška kelionė ir pavadinimas turi būti intriguojantis.
Albertas: O su tuo kapotu... Mes jau išvažiuodami svarstėme, kad tai humoristinis ir nerealus – tokia kelionė ir tepalai, ir skysčiai.
– Nuo ko pradėjote ruoštis? Koks jūsų „žiguliuko“ patobulinimas, kad juo tiek pasitikėjote?
Laurynas: Prieš du mėnesius jau rimčiau sėdom, skaičiavom biudžetą, bet svarbiausia buvo automobilio paruošimas. Draugas keliasi, išeina į darbą, aš irgi aštuntą keliuosi ir kaip į darbą einu kelionei ruošti „žigulio“. Taip, aš pats jį remontuoju, o žinios – gal iš tos aistros. Man patinka savaitgalį dirbti su kostiumu ir gražiai atrodyti, o sekmadienio vakarą mėgstu tyliai įlįsti į garažą, išsitepti ir remontuoti tą seną laužą. Žinoma, buvo ir konsultavimosi su specialistais – aš gi ne profesionalas, o mėgėjas. Nesam tokie žali mes, kaimo vaikai. Tik trečiasis ekipažo narys – miesto vaikas, ant asfalto užaugęs.
Albertas: Aš irgi mėgstu pats savo automobilį remontuoti. Jei grįžtant prie to kaimo – užaugome vyriški vaikai, nuo mažumės stumdydavome motociklus.
Laurynas: Dažnas klausia, kiek „žiguliuko“ viduje likę jo detalių – 98 proc., tik dauguma dalių pakeista naujomis, o dalių, kas ieško, tas randa. Automobilį spontaniškai pavadinome Ristūnu, šiai kelionei taip ir prilipo.
– Kokį greitį tam Ristūnui pavyko išvystyti?
Albertas: Vienu metu spidometras rodė daugiau nei 180 km/val. Buvo rimtas „bajeris“ – sugedo spidometras. Paskui jis apsivertė, sustojo ties nuliu, žodžiu, rodė bet ką. Tai tada gaudėmės pagal apsukas. Jei rimtai – mūsų greitis vidutiniškai buvo apie 90 km/val.
Laurynas: Buvo smagaus juoko. Net nuotrauką įkėlėme, feisbuko draugai – ką?! Ar tokiu greičiu važiuojate?! Juokaujame – o tai ką, pora dienų ir būsime Gibraltare. Lengvas nuotykis.
– Mašinoje ir taip ankštoka, bet čia vietą rado ir gitara?
Albertas: Iš pradžių gailėjomės, kad pasiėmėme, bet gal Ispanijoje pakeitėm nuomonę. Aš baigęs Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos Židikų skyrių. Dabar gitarą paimu, moku ir su armonika groti.
Laurynas: Grįžtant prie kaimo, ten mums trūko tos veiklos, todėl pradėję mokytis Sedoje įsijungėme visur – ir šokiai, ir daina, abu dvejus metus lankėme folkloro ansamblį „Rėmoliokaa“, tad ir kelionėje liejosi muzika, daina.
– Sakėte, kad Vilniuje draugai puikiai išlydėjo – ir žegnojo, ir juokėsi, ir fotografavo. Linkėjo gero kelio... Ir še tau – pirmas gedimas jau Lenkijoje?..
Albertas: Pirmąją dieną norėjome nuvažiuoti iki Prahos. Deja, nuotaiką pagadino generatoriaus gedimas, sustojome netoli Vroclavo, tenuvažiavę 700 km, trečią valandą nakties – pirmas rimtas gedimas. Tai buvo vienas iš baisesnių vakarų. Turėjom atsarginių detalių, bet ne tą, kurios reikėjo. Tikrai nesitikėjome, kad bepavyks – toks gedimas. Bet kirbėjo viltis, kad negali būti taip blogai.
Laurynas: Nuotaika bloga, ką... nejaugi skambinti draugams ir pasakyti, kad su „žiguliu“ neįmanoma iki Gibraltaro nuvažiuoti, man nepavyko... Sustojus kelkrašty, pamatėme aplink besisukiojantį žmogelį. Prieinam prie jo, mano lenkų kalbos žinios jokios, jo anglų dar blogesnės, apie rusų išvis nekalbu. Sakau „znaješ Lada“, jis tą patį atkartoja, vedu, rodau generatorių, sakau, „generator kaput“. Gestais supratome, kad kviečia važiuoti pas meistrą. Sėda į priekį, padvelkia kvapeliu iš po vakar. Gal už 500 m įsukame į garažus, tik išlipęs pamatau krūvą generatorių. Suprantu, jei ne tas meistras, tai niekas nebepagelbės.
Albertas: Gal pusdienį tas gedimas atėmė. Padarė draugišką kainą. Vietiniai šaunuoliai... Palengvėjimas, mes judam toliau. Kitą dieną pasiekėme ir Prahą. Buvo tas baisus jausmas, kad mes vis tolstam nuo namų. Kuo toliau nuvažiuosime, tuo sunkiau bus grįžti.
Laurynas: Bet nėra kito kelio – tik pirmyn, nebėr namų. Lyg apsivilkome keliautojo marškinius.
Albertas: Po poros dienų įsivažiavome, lyg nieko nebuvę. O miegojome visur – ir „žiguliuke“, ir palapinėje, ir motelyje.
– Deja, tai nebuvo vienintelis jūsų Ristūno gedimas?
Laurynas: Austrijos Alpėse turėjome dar vieną problemą – sprogo priekinė padanga. Gedimas menkas, juokas ir tiek. Nustebino policininkų draugiškumas: sustoję pasiteiravo, kas atsitiko ir ar nereikia pagalbos. Aš dar garsiai pasidžiaugiau, kokia šalis, kokie geri policininkai, kaip gera gyventi Austrijoje.
Albertas: O netrukus didelis kontrastas, kai nuvežus taisyti sprogusią padangą, gavome 53 Eur sąskaitą, Lietuvoje tai būtų kainavę iki 10 Eur.
Laurynas: Gal jiems pasirodė, štai kokie jie turtingi, su kokia prabangia mašina važiuoja – nugręžkim (juokiasi), o gal iš tiesų ten brangi šalis. Rimtesnė problema išlindo lekiant Monako link, kai išgirdome įtartiną bildesį. Pasižiūrime – vieną amortizatoriaus varžtą pametėme. Vėlus vakaras, parduotuvės nebedirba, nutarėme dar pavažiuoti. Taip nuvažiavome 200 km, ryte atsikėlę įsitikinome, kad nebeįmanoma suremontuoti.
Albertas: Priėmėme sprendimą – važiuosime trimis amortizatoriais, o sugedusį išėmėme. Kaip „žiguliui“, mašina be vairo stiprintuvo, nieko labai nepakeitė, nežymiai jautėsi. Artėjant prie Gibraltaro, Ispanijoje, pasibaigus dujoms, sugedo karbiuratorius, o Prancūzijoje trūko variklio diržas. Bet, kaip matote, sugrįžome – atlaikė mūsų Ristūnas.
– Kokia atkarpa jūsų Ristūnui buvo sunkiausia?
Albertas: Turėjome iššūkį – pervažiuoti Alpes. „Žigulis“ nėra galingiausias automobilis pasaulyje, o ten stačios ir ilgos įkalnės bei nuokalnės, matėme vieną ženklą, kur nuokalnė buvo 26 proc. Nuokalnėse reikėjo ir stabdžius patausoti.
Laurynas: Antra pavara zirzinam į kalną, sustojame aušinti variklį. Mintyse, kad nekelčiau streso, pagalvoju, ar įvažiuosime mes į tą kalną, gal pasirinkti kitą kelią, juk važiavome nemokamais keliais, o juose būdavo ir daugiau iššūkių. Bet įveikėme tuos kalnus. Jei kas paklaustų, ar su „žiguliu“ galima įveikti Alpes, sakau, važiuokite ir įveiksite.
– Dabar pakalbėkime ir apie malonius potyrius.
Laurynas: Amą atėmė Austrijos Alpės, jas pasiekėme, kai jau buvo tamsu. Atvažiavome į aikštelę, pasistatėme mašiną tarp didžiulių sunkvežimių, išsivirėme sriubos ir nuėjome miegoti.
Albertas: Ryte langus rasotus prasivalome – pumpt, didžiulis kalnas su sniego kepure.
Laurynas: Prabanga pasitiko Monakas, visi važiuoja „ferariais“, „lombardžiniais“, o mes su „žiguliais“, vairuotojas mums iš „Mustango“ kelią nykštį į viršų.
Albertas: Čekijoje, Lenkijoje, Austrijoje nesulaukėme ypatingo dėmesio, bet, kuo labiau į vakarus, tuo žmonės daugiau domėjosi mūsų „Lada“. Prancūzijoje žmonės stoja, fotografuoja arba prieina. Be to, niekur „Lados“ ir nematėme tik kažkur vieną „Nivą“.
Laurynas: Viena iš tų vietų, koks objektas pribloškė toje kelionėje – Verdono kanjonas – tai lyg kelioninis orgazmas.
Albertas: Aš jau aukščio nebijau, mano toks darbas. Bet ten taip svaigo galva... Toliau keliaujant žavėjo ir dideli kalnai, ir maži siauri keliukai, serpentinai, tuneliai.
Laurynas: Vienu metu turėjome ir ketvirtą keliauninką, amerikietį Parką, kurį sutikome, kai, aplankę Verdono kanjoną, nusprendėme stabtelti vienoje iš vietinių kavinukių atsigerti arbatėlės. Su mumis jis atsisveikino Marselyje, jis buvo keliautojas vienišius, mėgstantis miegoti po atviru dangumi, net be palapinės. Įdomi buvo pažintis.
Albertas: Malagos centre miegojome 19 žingsnių nuo jūros – tai irgi maloni patirtis.
– O kuo jūs ten su Vokietijos policija nesutarėte?
Albertas: Turėjome susidūrimą su policija Vokietijoje, kai kirtome Olandijos sieną, kur legali žolė – tai vokiečiai turi problemų. Iš pradžių piktai ištikrino visą mašiną, paskui atlėgo, pradėjo apie kelionę klausinėti.
Laurynas: Mes jiems pasirodėm įtartini – važiuojame lėtai, su senu automobiliu. Bagažinėje viską kaip dėliones buvome tvarkingai susidėlioję, visur ir už balionų užkaišę. Mes tik maldaujame, kad visos bagažinės neiškrautų, o tai visą naktį turėsime krauti. Atidarėme bagažinę, o ten duonos kepalai, bulvės, makaronai ir pan. Nekraustė jie tos bagažinės, paleido.
– Sakėte, kad jūsų kelionės tikslas buvo ne tik pasiekti Gibraltarą, bet ir susitikti su tautiečiais, išsibarsčiusiais Europoje.
Albertas: Mūsų tikslas buvo ir kažką pamatyti. Ne tik nuvažiuoti, padaryti nuotraukų, tiesiog mes keliavome po Europą: užsukome į Veneciją, Valensijos pajūry ne tik pailsėjom, bet ir masažu pasilepinom. Marselyje dirba mano tėtis, aplankėme jį, parūpino namuką kempinge. Ten buvo pirmas dušas kelionėje – 5 dienas nesiprausėme.
Laurynas: Barselonoje gyvenanti mūsų draugė vilnietė Simona aprodė miestą, pamatėme naktinę Barseloną. Aplankėme prie Valensijos mažam kaimuke gyvenantį mano krikšto tėvą, pailsėjome.
Albertas: Pats aktyviausias poilsis buvo ten, kai bėgome nuo bulių.
Laurynas: Tuo metu vyko fiesta, uždaro gatves ir paleidžia bulius – ispaniška pramoga. Mes tokie pramuštgalviai – kodėl gi nepabandžius.
– Kaip jus sutiko Gibraltaras ir kaip jūs jį pasveikinote – vis dėlto savo tikslą pasiekėte?
Albertas: Su Ristūnu įveikę 4 926 km, atvažiavome čia ir nežinome, kaip elgtis. Pasveikindami jį iškėlėme Žemaitijos vėliavą. Tolumoje Afrika matosi, kalnai...
Laurynas: Ir kas dabar, nusifotografuoti ir viskas? Nuvažiuojame prie švyturio – turistų lankomo objekto. Užsivarome savo „žiguliuką“, nusifotografuojame, na, kaip ir viskas... Trauksime Lietuvos link. Mums ten bestovint atvažiuoja turistų autobusas. Įdomu tai, kad jie eina fotografuoti ne Afrikos krantų, o mūsų „žiguliuką“, mus, teiraujasi, iš kur mes, kur keliaujame. Mums bešnekant atvažiuoja ir antras, vėliau ir trečias autobusas turistų. Ir jie mums skiria patį didžiausią dėmesį.
Albertas: Mes ten tokio dėmesio sulaukėme, net apsauga atėjo, fotografavo, domėjosi. Pasijutome kaip spaudos konferencijoje. Vėliau lyg tuščias kamuolys – pasiekėm tikslą... Ką daryti, suprantame, kad tai tik pusė kelionės. Tada atėjo suvokimas, kad reikės atgal grįžti, o automobilis tiek gedimų turėjo...
– Kelionę atgal paspartinote. Ar jau buvote viskuo persisotinę, ar dar ieškojote potyrių?
Albertas: Atvažiavome per 12 dienų, nusprendėme namo važiuoti didesniu tempu. Dar vieną kitą draugą aplankėme. Kadangi grįžome per Paryžių, kaip nepamačius Eifelio bokšto. Man daug įspūdingiau buvo pamatyti ,,Moulin Rouge“, nes ir filmą esu matęs, ir mūsų Šimtadienis mokykloje buvo šia tema. Skubom nusifotografavom, išvengėm apsauginių pykčio už ne vietoje pastatytą mašiną, nes, pamatę „žiguliuką“, nieko nebesakė.
Laurynas: po Paryžiaus pabudo namų troškulys – manom, važiuosim visą parą. Iki Lodzės važiavome, galima sakyti, „non stop“, tik papietauti.
Albertas: Tada nuvažiavome 1 900 km – tai buvo didžiausia atkarpa. Taip važiuodami labai daug dienų sutaupėme, todėl Lenkijoje, netoli Lietuvos, leidome sau pailsėti.
– Trys ekipažo nariai gana ilgai išbuvote tokioje uždaroje erdvėje. Ar tai neišbandė draugystės? Ko išmokė?
Albertas: Jei atvirai, tai tik kokią septynioliktą dieną buvo mažų barnių, visa kelionė buvo rami. Gal pabaigoje atsirado trintis – ir mašinoje, ir palapinėje, visur kartu. Ir juokai nebe tokie. Ši avantiūra ne tik sustiprino draugystę, bet ir išmokė pakantumo, ištvermės, drąsos, ieškoti kompromiso.
Laurynas: Praplėtėm akiratį.
Albertas: Toks įdomus faktas, kai mes grįžome, klausia, kas įspūdingiausia, kas patiko – mes patys dar nežinome. Tiesiog visa kelionė dar verda ir patiems reikia sudėlioti. Labai daug suryji ir reikia bent poros dienų, kad suvoktum, kur buvai.
Laurynas: Man įspūdingiausia pati kelionė, tas procesas, kad man ir mano draugams pavyko su sena mašina pervažiuoti per visą Europą.
– Kokie jūsų planai ?
Laurynas: Tai dabar ir galvojame, kur kitais metais pasukti. Yra visokių idėjų... Gal motociklais, gal net tradicija taps kiekvienais metais leistis į kelionę. Aš labai norėčiau su „žiguliuku“. Gal į Aziją nuvažiuoti...
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
