Sprogimas

„Etnojungtys“ – nuo tradicinio tautinio kostiumo iki modernumo

 

Naujomis jaunatviškomis idėjomis, kaip tautinį kostiumą panaudoti šiuolaikiniame pasaulyje, vedini lapkričio 30 d. Mažeikių muziejuje rinkosi Mažeikių rajono moksleiviai į tarptautinę metodinę-praktinę konferenciją, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui „Tautinis kostiumas – 2017. Etnojungtys“.

 

Tautiniai motyvai

Konferencijos vadovės ir pagrindinės organizatorės – Merkelio Račkausko bei Gabijos gimnazijų dailės ir technologijų mokytojos Asta Milėškienė ir Ingrida Muturė – akcentavo, kad konferencija siekiama pažinti tautinius motyvus, juos perkelti į mokinių kūrybą.

Choreografinės, meninės kompozicijos, kurios paįvairino konferenciją,  metu ne tik etnografinių regionų šokius stebėjo, dainų klausėsi, bet galėjo pasidžiaugti ir demonstruojamais tautiniais kostiumais, jų aksesuarais. 

 

Linai žydi geltonai

 

Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja, etnologė, humanitarinių mokslų daktarė Elvyda Lazauskaitė,priminusi, kad Lietuva pasaulyje garsi kryždirbyste, Dainų šventėmis, pažymėjo, jog svarbu ne tik pakalbėti apie tautinį kostiumą, bet ir juo apsirengti ir kad juo apsirengę jaustumėmės išdidžiai.

Pasak etnologės, temą „Tautinis kostiumas – tautos materialios ir dvasinės kultūros išraiška“ pasirinko neatsitiktinai – tai padiktavo patirtis. „Mokiniai jau gerai pažįsta Lietuvos etnografinius regionus, jų skirtumus, bet, kai pradėjome kalbėti apie labai paprastus dalykus, ir aš jų paklausiau, kaip žydi linai, jie man atsakė – geltonai, todėl ir nutariau papasakoti, kas yra etninė specifika ir kas lemia, kad mes turime būtent tokį tautinį kostiumą. Drabužiai turi ir materialinę, ir dvasinę (t. y. įgūdžiai, papročiai, tradicijos) – išraišką“, – kalbėjo dr. E. Lazauskaitė. Pažymėjusi, kad mūsų tautinį kostiumą lėmė gamtinės sąlygos ir pagrindinė kultūra, kaip žaliava auginta Lietuvoje – linai – jo gyvenimą sulygino su sunkiai gyvenančio žmogaus likimu, kuriam „tenka kentėti lino mūką“.

Aptarė ir mūsų senolių tautinio kostiumo spalvinę gamą – kodėl kasdieniam drabužiui pasirinkta balta spalva.  „Mūsų pasaulėžiūroje reiškė, kad balta spalva saugo nuo piktųjų jėgų, per baltą drobę net gyvatė nekanda, gal todėl žolę pjaudavo baltai apsirengę“, – teigė humanitarinių mokslų daktarė. Pateikė įdomių faktų, kaip močiutės derindavo spalvas. „Ogi labai paprastai – išeidavo į darželį, prisiskindavo gėlių, dėliodavo žiedelius ir taip gimdavo deriniai. Jau buvo minėta, kad tautinį rūbą lėmė gamta – šaltajam sezonui reikėjo ir šiltų drabužių. Mus žiemai aprengė avys. Tai, ką mes darome, materialiai apčiuopiama, kaip reikia daryti – mums diktuoja protas ir jausmas. Būtent per liaudies meną Lietuva tapo pažįstama pasauliui“, – baigė Etninės kultūros skyriaus vedėja.

 

Mažeikių krašto kostiumai

 

Mažeikių muziejaus direktoriaus pavaduotoja žemaitė Raimonda Ramanauskienė, supažindindama su muziejuje esančiais Mažeikių krašto tautiniais kostiumais, didžiuojasi, kad yra tokio margumo sijonas, kurio neturi ir Nacionalinis muziejus. Supažindino su kasdieniais ir šventiniais drabužiais: sijonais, marškiniais, „šalbierkomis“,  „kvartūgais“, „koskelėmis“ (išradingos lietuvaitės bažnytinės skarelės kraštų kampus išsiuvinėdavo skirtingais raštais – vieną sekmadienį ateina su viena skarele, kitą su kita – skarelė viena, o atrodo skirtingai).

 

Nuo tradicinio iki modernumo

 

Savo išradingumu, mokytojų paskatinti, didžiavosi Mažeikių r. mokiniai, o jų sugužėjo iš Mažeikių Gabijos, Merkelio Račkausko, Sedos Vytauto Mačernio, Židikų Marijos Pečkauskaitės, Viekšnių gimnazijų; Mažeikių Ventos progimnazijos; Mažeikių Pavasario, Senamiesčio, Kalnėnų pagrindinių mokyklų; Mažeikių moksleivių namų; Mažeikių choreografijos mokyklos. Pranešimus, kaip vyko darbinis procesas, iliustravo pristatomi įvairūs darbai.

Kalbėdami apie modernumą, mokiniai pateikė faktų, kaip tautinis kostiumas rado vietą šiuolaikinių Lietuvos dizainerių kūryboje. Vienas žymiausių, modernizavusių tautinį kostiumą – Juozas Statkevičius. Tautinio kostiumo ir dizainerio įkvėpti mokiniai pateikė ir pačių stilizuotą tautinį kostiumą. Kiti dalijosi gerąja patirtimi, kaip, analizuodami tautinį kostiumą, pagauto įspūdžio vedini, ornamentus guldė ant dėžučių, keramikinių lėlių. Tyrinėdami tautinį kostiumą, jo ornamentiką, pranešėjai kalbėjo, kaip pažiūrėję per dabartinę prizmę meninę interpretaciją perkėlė į modernų paveikslą, kurie eksponuojami muziejuje. Nepamiršta ir tautinio kostiumo dalis – klumpės.

 

Regioniniai ypatumai

 

Konferencijoje dalyvavę Latvijos Respublikos Druvos vidurinės mokyklos mokiniai ne tik nudžiugino choreografine kompozicija, bet ir supažindino su Latvijos nacionalinio kostiumo regionų ypatumais bei pademonstravo, mat buvo apsirengę skirtingų regionų tautiniais drabužiais. Etnografinių regionų savitumu gali pasigirti ir Lietuvos tautinis kostiumas. Išanalizavę tautinio kostiumo regionų ypatumus ir aksesuarus sukūrė papuošalų, galvos apdangalų – galonų, karūnėlių – juostų, riešinių, kitų dirbinių.

 

Aksesuarai

 

Besiruošdami konferencijos dalyviai analizavo regionų skirtumus, ornamentikos vingius, gamino ir tautinio kostiumo aksesuarus, kuriuos pristatė. Daug dėmesio sulaukė riešinės, gal todėl, kad jos vėl sugrįžo į gyvenimą. Remiantis baltų simboliais, aiškinantis jų reikšmes, į tautinį kostiumą pažvelgiant naujai, bandyta tautinius motyvus perkelti ant apyrankių, medinio šaukšto, pirkinių maišelių, pagalvės užvalkalų, pintų tautinių juostų, kurių dabartinė paskirtis – raktų pakabukai.

Pristatę darbus, pasidaliję emocijomis ir įžvalgomis, ne vienas jaunasis konferencijos dalyvis prisipažino gavęs peno savo dirbiniams, ant jų perkeliant etnografinius motyvus. Konferenciją apibendrino šokio ir kostiumo demonstravimo dermė, kurią padovanojo Mažeikių choreografijos mokyklos vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių studija „Kauškutis“. Dalyviai po konferencijos pakviesti pasigrožėti paroda „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“.

Gražina VERŠINSKIENĖ

Autorės nuotrauka

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode