Įsibėgėjo niūrus ruduo. Laikas vis tamsėdamas pakniūpstomis skuba į priekį. Nenuostabu, kad niūrios rudens akimirkos daugeliui kelia liūdesį. Dar didesnis liūdesys užvaldo, kam nors nepasisekus. Tai žmogiška. Tačiau ar ne mes kartais dėl to patys kalti: siekiame karjeros, trokštame aukštesnių postų, valdžios, pinigų, komfortabilaus gyvenimo ir t. t., ir t. t. Žmogui niekada negana. Retas, kuris turi saiką visur. Tik pamirštame, kad viskas vienąkart baigiasi, viskam ateina galas, norim to ar nenorim.
Galas atėjo ir kai kuriems mūsų valdžios atstovams. Išėjo ilsėtis dėl neva sveikatos ar knygų rašymo. O tiek metų atiduota politikai, net keičiantis santvarkai pavykę buvo ilgam prisitaikyti. Žinoma, požiūris vis tiek išlikęs nuo anų laikų. Ir kaip bepenėsi vilką, jis vis tiek žiūri į mišką. Subirimas „stipriosios“ partijos, vis tik padarė savo. Teko pasitraukti, kol STT, kaip kalba žmonės, „nepapuošė“ apyrankėmis. O kiek prasukta reikaliukų?! O jo joi!Ir vieną kartą atėjo galas.
Galas, neabejotinai, ateis ir kitiems valdininkams. Savivaldybėje suirutė. Buvę draugai ir partijos bendražygiai kaltes verčia vienas kitam. Kitaip tariant, nėra to draugiškumo ir darnos. Gal tai ir paskatino pirmąjį mero patarėją, viską mačiusį, viską žinojusį ir prie daugelio dalykų pačiam prisilietusį juodu ant balto paviešinti visus užkulisius, sprendimų ir nesutarimų niuansus, meilės romanus, sekso scenas, pakeičiant vardus ir pavardes, bet išsaugant tikrus inicialus. Po knygą išėjimo dieną padovanota kai kuriems Tarybos nariams, kolegoms. Matyt, ruoštasi iš anksto. Tai „atlygis“ dėl rietenų ar nepasidalinto „atkato“?
Atvertus dar neseniai mero patarėju dirbusio Vygando Ostrauskio knygą „Sic transit...“ liejasi mintys ir vaizdiniai, įvykiai ir scenos galimai apie Savivaldybės „buitį“. Nors knygos pradžioje rašoma, jog ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys, o vardai, pavardės, personažai, vietovės ir įvykiai yra arba autoriaus vaizduotės tvariniai, arba naudojami kaip meninė priemonė, o bet koks panašumas į tikrus įvykius ar asmenis esantis tik visiškai atsitiktinis, tačiau tik nuo Savivaldybės toli esantis žmogus gali tuo patikėti ir jokių sąsajų neįžvelgti. Žinoma, apsidrausti taip teigiant būtina, nes ir net tokiu atveju skundas dėl to, ką žino ir rašo vyriausias mero patarėjas, greičiausiai pasieks teisėsaugą.Tuo jau užsiima Mažeikių aktyvistai.
Atverskime knygą. Jau pirmame puslapyje aprašomas Salvijos Ramonienės charakteris, pristatytas, kaip manoma, savo prototipas Vidmantas, vėliau rašoma apie Albiną Žulpį, sekso ir pavydo scenos, išgertuvės, miesto projektų aptarimai ir kita. Pavardės ir vardai panašūs į Savivaldybės vedėjų tikras.
Kelios ištraukos: „Pirmadienį, aptarinėjant pokalbį, niekam jau nekilo nė menkiausios abejonės, kad Salvija ir Albinas – pora.
Gal tai buvo atsitiktinė sutaptis, bet po poros dienų abu vedėjai išvyko į dviejų dienų komandiruotę Vilniuje. Grįžus abiejų lūpos buvo užkrėstos herpėmis... Geras virusas, daug ką atskleidžiantis – gandai apie Žulpį ir Ramonienę tikrai ne gandai... Plūstelėjo pykčio banga, bet Vidmantas įstengė nusiraminti.“<...>
„Kodėl nesudeginau tos juodosios buhalterijos?! Velniams ji reikalinga, tarsi turėčiau kam nors atsiskaitinėti? Suvesdavau tikrąjį balansą ir reikėjo naikinti popierius, ištrinti iš kompiuterio duomenis. Kodėl apie tai nepagalvojau, kai FNTT pareikalavo dokumentų? Kokia kvaila optimistė buvau...“ – savyje Salvija virė, tačiau Robertui (vyras, – aut. past.) stengėsi neišsiduoti, nors jis jau viską suprato: prasideda krachas...“ <...>
„Potekstė buvo aiški – nereikia, kad taryba žinotų visas smulkmenas apie objektuose atsirandančias papildomas išlaidas – tiek daug smalsių ir nepatiklių tarybos narių, tuoj kils erzelis, bus reikalaujama pagrindimo, sudarinėjamos komisijos, bet Vidmantas pagalvojo ir apie žemiškesnius dalykus: kas gali paneigti, kad kam nors nenubyra iš tų papildomų lėšų.“<...>
Grįžtant į realybę Savivaldybėje ir kalbant apie kito mero patarėjo galimų giminaičių „Kino klasterį“ Mažeikiuose kažkur „pasiklydo“ 100 tūkstančių. Vienuose dokumentuose figūruoja, o kituose – jau ne.
Tokie „valdininkavimo“ užkulisiai. Su daugybe žemiškų dalykų ir paprastiems žmogeliams klaidžių labirintų...
